Naujienos

Klaikiame sapne matė, kas laukia...

Po baisios avarijos, kai galingas BMW kaip šapą nusviedė jų mašiną, moteris greit suprato, kad mirs. Ir nors visos medicinos teorijos buvo ne jos naudai, medikai padarė stebuklą. Dabar ji vėl džiaugiasi gyvenimu, šeima ir, atlėgus įtampai po kitų bėdų, tėvų netekčių, gali papasakoti, kaip viskas vyko iš tikrųjų.

Vis dar širdis ritasi į kulnus Krekenavietė Inga Ragalskytė šiandien gyvena tokį gyvenimą, koks ir pridera 47 metų moteriai: sukasi buities rate, eina į mišką uogauti ir  grybauti, ruošia atsargas žiemai, kartu su vyru rūpinasi 11-mečiu sūnumi ir 19-mete dukra. Tądien, kai susitikome, ji pasidžiaugė, kad ruošiasi dukters išleistuvėms mokykloje.  Dėl šios šventės paprašė net pilvo išvaržos operaciją atidėti. Moteris išties stengiasi gyventi taip, lyg niekad nieko nebūtų nutikę. O iš tiesų tai nutiko baisus dalykas ir kraupus pernykštis ruduo savo įspaudą vis dėlto paliko. Išgirdusi greitosios pagalbos sirenas ji vis dar krūpčioja. Jos moteriai primena pernykštę avariją, kai gyvybė kabojo ant plauko ir ją gelbėjo net 30-ies medikų komanda. „Išgirdus greitosios garsą širdis nusirita į kulnus, visą persmelkia nerimas“, – atvirauja ji.

Pašnekovė tikina, kad dabar jaučiasi neblogai, bet organizmas, matyt, prisimena patirtą stresą, todėl nervų sistema taip ir reaguoja. Pernai rugsėjo 11-ąją į avarijos vietą gelbėti nukentėjusiųjų lėkė keturios greitosios. Krekenavietės sužalojimai buvo labai sunkūs: trūko žarnyno kraujagyslės, plyšo širdies aorta. Tai du mirtini pažeidimai, nors bent vieną jų patyrę žmonės paprastai neišgyvena. Aorta yra stambiausia žmogaus organizmo kraujagyslė, kuria kraujas iš širdies keliauja per visą kūną. Aortos trauminis plyšimas priskiriamas pačiai aukščiausiai sudėtingumo kategorijai. Panevėžio ligoninės chirurgai, radiologai ir reanimatologai padarė stebuklą, sugebėjo gyveniman grąžinti mirčiai pasmerktą žmogų. Apie jų atliktą unikalią operaciją mūsų laikraštis jau rašė.

„Negaliu greit eiti, dūstu. Būna, nei iš šio, nei iš to nudiegia širdį, bet trumpam, skausmas praeina kaip nebuvęs. Avarijos sužeidimai sveikatos nepridėjo, bet čia smulkmenos, palyginti su tuo, kad gyvenu. Juk galėjo manęs ir nebebūti“, – pati supranta krekenavietė. Kokios sunkių sužalojimų pasekmės ir kokia organizmo būklė dabar, parodys rugsėjo mėnesį paskirti išsamūs tyrimai.  „Niekada gyvenime neturėjau sveikatos bėdų, pas gydytojus lankiausi labai retai, o prieš metus pasipylė nelaimių virtinė“, – pradeda pasakojimą. Prieš avariją ji susilaužė ranką, o po avarijos, kai jau sveiko, mirė iš karto abu tėvai. Prieš atsitinkant bėdoms, I.Ragalskytę visus kartus aplankė keistos nuojautos ir pranašiški sapnai. Anksčiau nieko panašaus nebuvę.

Rugsėjo 11-oji – tarsi kažkokia nelaimių diena. Juk būtent rugsėjo 11-ąją, tik 2001 metais, islamistai surengė išpuolį JAV – Niujorke trys lėktuvai rėžėsi į dangoraižius ir paskandino šalį netektyse bei skausme. Krekenavietė I.Ragalskytė pernai rugsėjo 11-ąją su seserimi turėjo reikalų tėviškėje, tad abi išsiruošė į Radviliškio rajone esantį Pociūnėlių kaimą. Automobilį vairuojanti sesuo kartu pasiėmė ir pusės metų sūnelį. Jį vežėsi specialioje kūdikių kėdutėje ant galinės sėdynės. Visas ekipažas buvo prisisegęs diržais.

„Išvažiuojant iš namų tvyrojo nelaimės nuojauta, dar sesei papriekaištavau, kam vaiką ima. Ji tarstelėjo nustebusi: o kas gi čia gali nutikti, juk netoli, važiuosim atsargiai, kaip visada“, – prisimena jųdviejų pokalbį. Grįžtant namo sankryžoje Mitriūnai–Žibartonys į jų mašiną visu greičiu smogė galingas BMW. Vėliau 54 metų vairuotojas teisinsis, kad buvo pavargęs, grįžo iš darbo Klaipėdoje ir pagrindiniu keliu važiuojančių moterų nepastebėjo.

Smūgis teko vairuotojos pusei, mašiną nuo kelio nusviedė į laukus. „Laimė, kad nebuvo nei medžių, nei stulpų, antraip visi būtume gulėję negyvi“, – bent jau tuo pasidžiaugė pašnekovė.

Nuo smūgio išsiskleidė abi oro pagalvės. I.Ragalskytė sąmonės neprarado, o štai sesuo ant vairo kniūbsojo lyg negyva. „Man šokas, iš galvos bėga kraujas, bet skausmo nejaučiu, greit atsisegu diržą ir bėgu iš mašinos padėti sesei. Šaukiu: Audra, Audra, o ji neatsiliepia“, – atpasakoja pirmąsias sekundes po smūgio. Atsidariusi keleivio dureles ji sugebėjo nusigauti tik iki mašinos galo ir ties bagažine sukniubo nežmoniškų skausmų suriesta.  Pilvą ir krūtinę lyg kas plėšte plėšė. Moteris raičiojosi ražienose, iš skausmo nagais gremžė žemę. Vėliau, kai jau buvo priimamajame, medikai stebėjosi, kur nelaimėlė taip išsipurvino.

Lyg per rūką prisimena, kad prie jų sustojo miškavežis, vairuotojas atlėkė į pagalbą.

Sesuo nuo smūgio atsitokėjo, išlipo iš mašinos ir drebančiu balsu skambino vyrui. Prisirinko ir daugiau pro šalį važiavusių žmonių. Sužeistajai įstrigo žiūrovų tarpusavio pokalbis: vienas sakė, kad ražienose guli kažkokia bobutė, kitas, arčiau priėjęs, patikslino, jog nagais žemę aria nesena moteris. Pirmi į avarijos vietą atskubėjo policininkai.  „Maldavau jų pagalbos, prašiau, gal turi ką šaltą ant skaudamų vietų pridėt. Jie ramino, kad greitoji jau važiuoja“, – prisimena begalinėmis atrodžiusias laukimo minutes.

Mažiausią avarijos auką, sunkų galvos smegenų sukrėtimą patyrusį 6 mėnesių kūdikį, gelbėjo Vilniaus medikai. Berniukas pasveiko, kol kas liekamųjų reiškinių medikai neįžvelgia, bet pataria stebėti vaikelio raidą, nes neaišku, ar avarijos pasekmės neišlįs vėliau. Sesers traumos įvardytos kaip nesunkios: lūžo šonkauliai ir sumušti vidaus organai. Avarijos kaltininkas irgi susižalojo, buvo gabenamas į ligoninę. Visus sužeistuosius vežė atskiromis greitosiomis, bet pakeliui skubios pagalbos prisireikė kažkam kitam, tad lengviau sužeistus seserį ir avarijos kaltininką  perkėlė į tą pačią greitąją. „Man uždėjo kaklo įtvarą ir prijungė lašinę, skausmai tebevarstė, jutau, kad silpstu. Sesei spėjau pasakyti, kad mirsiu. Ji papriešgyniavo“, – atpasakojo, ką prisiminė prieš įstumiama į greitąją.

Iki kol atsidūrė ant operacinio stalo, moteris turėjo sąmonę, suprato, kas vyksta. „Iš karto vežė viso kūno kompiuterinės tomografijos tyrimams. Ką nustatė, niekas man nesakė, tik gydytojas paklausė, ar sutinku, kad operuotų. Pradėjo prausti, karpyti drabužius, dar jaučiau, kad kažkur veža, mačiau virš galvos lempas... Atsibudau jau reanimacijoje su gausybe žarnelių burnoje ir nosyje“, – kalba išgelbėtoji. Avarija įvyko apie 14 valandą, 15 valandą sužeistoji jau buvo vežama operuoti, o reanimacijoje atsibudo kitą parą, apie 11 valandą ryto. „Pykino, burna pilna vamzdelių, negaliu nieko pasakyti, rankos pririštos, pirštais įstengiau pabelsti į lovą, atbėgo personalas, viską iš burnos išėmė, paprašiau gerti, pasakė, kad nevalia. Tada subėgo krūva daktarų, visi džiaugėsi, kad atsigavau“, – tokia buvo grįžimo į gyvenimą akimirka.Kodėl visi taip be galo džiaugėsi ir kad tai buvo ypatingo sudėtingumo operacija, tada ji dar nesuprato.

Trūkus žarnų kraujagyslėms ir plyšus aortai, prasidėjo gyvybei pavojingas vidinis kraujavimas. Kai ją atvežė į ligoninę, kraujo į pilvo ertmę buvo išbėgę apie pusantro litro.

Pirmiausia chirurgai stojo operuoti sužalotų pilvo organų. Operacijai vadovavo  Chirurgijos skyriaus vedėjas Irmantas Grubinskas. „Gydytojai man sakė, kad pilvą tvarkė 5 valandas, buvo trūkę plonosios ir storoji žarnos“, – aiškino krekenavietė. Kol chirurgai plušėjo prie pilvo, gydytojas radiologas Andrius Pranculis ruošėsi kitai operacijai – plyšusios aortos likvidavimui. Tam reikėjo specialaus stento, bet kaip tik tokio dydžio implanto Panevėžio ligoninė neturėjo. Panevėžiečiai gydytojai susisiekė su kolegomis Rygoje, prašė „paskolinti“ stentą. Jis buvo žaibiškai parvežtas ligoninės automobiliu. Keturias paras ligonė gulėjo reanimacijoje, toliau sveiko paprastoje palatoje. „Valgyti gavau tik penktą parą ir tai vien sultinio, bet jį iš karto išvėmiau. Valgyti, kaip ir vaikščioti, teko mokytis iš naujo“, – prisimena.

Moteris paatvirauja, kad dabar ji dar tik pratinasi prie sunkiai protu suvokiamų ženklų, kuriuos gavo ir regėjo prieš ištinkant nelaimėms. Kartais ją tiesiog užplūsdavo nuojauta, kad tuoj tuoj kažkas nutiks, kartais aplanko simbolinių prasmių pilni sapnai. „Niekada jokiais ekstrasensais ir ateities spėjikais nesidomėjau, nemaniau turinti kokių nors tos srities gebėjimų, bet kai dabar pagalvoju, tai kiekvieną mano nelaimę lydėjo ženklai“, – sako ji. Nelaimingas laikas jai prasidėjo pernai vasarą, kai dirbdama ūkininko šiltnamiuose susilaužė ranką. Gipsas buvo jau nuimtas, laukė reabilitacija, bet staiga užplūdo keistas nerimo jausmas, kad atsėlina dar kažkokia bėda. Ta nuojauta pasidalijo net su sūnumi. Vaikas motiną nuramino – tegu neišsigalvoja. Dvi dienos prieš avariją susapnavo ryškų, įsidėmėtiną sapną: kažkas atneša  puodą, kuriame uogienes virdavo, ir taria, kad štai kas iš jo liko. O puodas visas sulamdytas ir skylėtas.„Tada sukau galvą, ką tai reiškia, o dabar suprantu, kad avariją – mašina virto sulamdytu puodu“, – neabejoja.

Prieš tėvų mirtį irgi lankė nelaimę pranašaujantys sapnai bei keistas jausmas, kad už nugaros stovi bėda.„Tėvai klausė mėgstamą E.Kučinsko dainą „Pasiimkit dvi širdis“, kur dainuojama, kaip sutuoktiniai kartu iškeliauja anapilin. O klausydami ir sako: o, kad mums taip būtų. Atšoviau, kad gyvenime taip nebūna. Bet vis dėlto buvo –  abu mirė paros skirtumu. Pirmas užgeso tėvas, o paskui jį ir mama, laidojom vasario pradžioje“, – pasakoja. Mamai buvo 76-eri, o tėvui 90 metų. Moteris pasidžiaugia, kad bent jau dabar jokios blogos nuojautos nekamuoja, ir nedrąsiai viliasi, kad gal jai skirtas nelaimių ruožas jau baigėsi?

Prieš pat mums atsisveikinant pašnekovė dar tarsteli, kad visai neseniai avarijos kaltininkas jos atsiprašė. Ne atvažiavo į namus, ne pasimatė gyvai, o paskambino telefonu. „Mes jam atleidom, neturėjom tikslo žmogų į kalėjimą įkišti. Gydymo išlaidas mums kompensavo jo draudimas, dar ir jis pats finansiškai šiek tiek parėmė. Mes nebuvom nusiteikę bylinėtis. Žmogus vairavo negirtas, avarija – toks dalykas, kad bet kam gali nutikti“, – atsidūsta.

Info „Panevėžio kraštas“ Gailutė KUDIRKIENĖ