Naujienos

„Vienas žmogus, esantis šalia kito, gali pakeisti pasaulį“

Gailestingojo Jėzaus kongregacijos sesuo Michaela Rak

Žodis „hospice“ pirmą kartą buvo panaudotas IV a., kai krikščionys pradėjo rūpintis susirgusiais ir nelaimės ištiktais keliautojais. Žodžio „hospitality (vaišingumas) ištakos siekia viduramžių laikus, kuomet tokios vietos buvo suprantamos kaip pastogė (dažniausiai vienuolyno), poilsis nuvargusiems ir sergantiems keliautojams, kaip senelių ir invalidų prieglauda. Hospiso terminas buvo pradėtas taikyti 1967 metais Sisely Sounders organizuotai mirštančiųjų pacientų specializuotai priežiūrai. Ji Londono priemiestyje įsteigė pirmąjį Šv. Kristoforo hospisą.

Šiandien visame pasaulyje paliatyviosios slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas teikia paliatyviosios pagalbos namai – hospisai. Šių įstaigų darbas yra orientuotas į paliatyviąją slaugą, o ne į gydymą. Hospisai teikia medicinines, socialines, dvasines paslaugas terminaliniams (paliekantiems gyvenimą) ligoniams, į šį procesą įtraukdami ir pacientų šeimų narius. Paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos ir pacientų namuose, jei ten yra sudaromos visos sąlygos paciento ramybei, komfortui ir orumui.

Ligos atveju praradę savarankiškumą ligoniai labai kenčia nežinodami, kas jų laukia ateityje. Tokiu atveju jiems reikia pagalbininko ar draugo, gebančio prisitaikyti prie ligonio poreikių. Hospisai teikia humaniškas ir labdaringas paslaugas ligoniams. Čia mirtis yra suvokiama kaip paskutinė ir, deja, labai sunki gyvenimo stadija. Todėl pacientams yra stengiamasi suteikti galimybę išsilaisvinti iš skausmo ir sugebėti susidoroti su daugybe simptomų, kurie juos išsekina paskutinėmis jų gyvenimo dienomis.

Hospisuose teikiama pagalba visų pirma priklauso nuo paciento situacijos įvertinimo. Slaugantis mirštantį pacientą turi laikinai pamiršti savo asmeninį gyvenimą – jis yra pilnai atsakingas už ligonį, jo dvasinę ir fizinę būklę, jo šeimą. Tai - didelė moralinė atsakomybė.

Paliatyviosios pagalbos slaugytojų tarnybai priklauso įvairių specializacijų specialistai: gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai, sielovadininkai, psichologai, savanoriai. Visa ši komanda kartu planuoja visapusišką paliatyviąją priežiūrą, numato socialinę, emocinę ir dvasinę paramą. Hospisuose ypač akcentuojama tai, kad dvasingumo pamokos reikalingos ir pacientui, ir jo šeimai. Ypatingai aktuali ir reikalinga yra individuali dvasinė slauga, kuri gali padėti žmonėms suprasti mirties prasmę.

Organizuojant paliatyviąją pagalbą, dažnai talkina savanoriai, kurie yra tarsi raktas į sėkmingą bendradarbiavimą. Ligoniai jaučia artėjančias paskutines jų gyvenimo akimirkas – tokiais momentais jie yra labai jautrūs, jiems labai reikia dvasinės ramybės, kuri ateina pokalbio su savanoriu metu. Kad atsakytų į ligoniui kylančius klausimus, savanoris turi turėti bendravimo įgūdžių, nes tokiais atvejais situacija paprastai būna sudėtinga. Slaugančiam labai svarbu visada išlikti ramiam ir gerai žinoti, suprasti žmogaus gyvenimo vertę bei prasmę.

Kasmet tarptautinės kampanijos „Vilties laukai“ metu yra sodinami geltonieji narcizai. Taip norima atkreipti dėmesį į nepagydomai sergančių žmonių problemas, apie jų norą ir teisę paskutiniąsias dienas nugyventi oriai. Ne viską lemia pašalpos ir galingųjų malonė. Lemia mūsų pačių nuostatos mylint kitus pamilti ir save.

VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės info.