|   Versija neįgaliems   
Priimamasis(+370 45) 507186

DAUGUMA RAŠO APIE BEVILTIŠKĄ MEDICINĄ.... O AŠ NORIU PASAKYTI AČIŪ

2016.07.22

Pastaruoju metu, viešai prieinamuose informacijos šaltiniuose matydavau aibę straipsnių ir reportažų, apie tai, kokia tragiška Lietuvoje medicina, koks prastas aprūpinimas, kokie beširdžiai ir viskam abejingi medikai, kuriems geriausias priminimas, jog jie yra prisiekę padėti žmogui yra putlus „vokelis“, kad beveik buvau tuo įtikėjęs...

Tačiau šių metų gegužės mėnesį, man pačiam teko akis į akį susidurti su šiuo monstru – Lietuvos medicina. Pirmą kartą gyvenime (34 m.) patekau į ligoninę, o tiksliau į Klaipėdos universitetinę ligoninę (toliau – KUL). Pajutau staigų, nežmonišką galvos skausmą. Kadangi visi žinome apie eiles tyrimams, Šeimos gydytoja nusiuntė išsitirti į stacionarą. Aš pasirinkau KUL. Atvykęs į KUL, plyštančia galva, vargais ne galais patekau pas kažkokį žmogų baltu chalatu, kuris sutiko mane priimti. Pradėjus bendrauti su šiuo žmogumi, pasijutau taip, tarsi manimi rūpinasi mažu mažiausiai giminaitis – nuramino, paaiškino ką įtaria, pasirūpino, kad nedelsiant būtų atlikta kompiuterinė galvos tomografija bei paguldė į ligoninę. Vėliau paaiškino, jog tomografija neatsakė į jo klausimus, todėl reikės dar vieno tyrimo – angiografijos (per arteriją kirkšnies srityje įvedamas zondas ir kraujagyslėmis nukeliaujama iki galvos smegenų kur leidžiamas kontrastas). Tik palatoje, gavęs nuskausminamųjų, sužinojau, kad šis žmogus baltu chalatu – KUL Neurochirurgijos skyriaus gydytojas Vladislavas Bilinskis-Milkovičius.

Sekančią dieną, mane nuvežė tyrimui į operacinę, kur žmogus apsirengęs steriliai mėlyna  uniforma, kartu su savo komanda, suleidęs tik vietinę nejautrą, per kirkšnį pateko man į galvą ir ten kažką išdarinėjo. Prisipažinsiu – bijojau, o ypač pradžioje... tačiau šiam Žmogui pradėjus savo darbą jis pradėjo mane kalbinti tarsi mes buvome gerai pažįstami, greitai suradome bendrus interesus ir t. t. Pasijutau tarsi ne ant operacinio stalo gulėčiau, o su geru draugu, prie kavos puodelio aptarinėtume laisvalaikį. Vėliau sužinojau, kad šis žmogus, sugebėjęs tapti artimu per ne pilną valandą – KUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas Algimantas Šimkaitis. Išgirdau diagnozę – galvos smegenų aneurizma. Ir trumpai paaiškino kas tai... Tai nenormalus smegenų kraujagyslės dalies išsiplėtimas. Susilpnėjus ar susisluoksniavus kraujagyslės sienelei, ji išsipučia lyg maišelis ar balionas. Pavojingiausia, kad ta vieta bet kada gali plyšti ir kraujas užlieti smegenis. Plyšus galvos smegenų aneurizmai, mirštamumas viršija 50 proc. Išgyvenusių pacientų grupėje bent pusė turi didesnių ar mažesnių invalidumo požymių.

V. Bilinskis ėmėsi veiksmų – kiek žinau buvo surinktas gydytojų konsiliumas, kur buvo nutarta, jog mano atveju veiksmingiausia bus per kirkšnį nukeliauti iki kraujagyslės galvos smegenyse ir įvesti spiralę į aneurizmą. Paaiškinęs man visa tai, V. Bilinskis apgailestavo, jog Klaipėdoje mane galėtų operuoti tik po kelių dienų (neturėjo reikiamos spiralės), o aneurizma gali trūkti bet kurią akimirką, kadangi ji jau buvo pakraujavusi. Todėl pasiūlė nedelsiant vykti greitosios medicinos pagalbos automobiliu į Respublikinę Panevėžio ligoninę (toliau RPL), kur būsiu operuojamas jau sekančią dieną. Žinoma sutikau. Nežinau kaip KUL vadovybei pavyko taip greitai suderinti visus biurokratinius formalumus su RPL, tačiau po kelių valandų mane vežė į Panevėžį.

Atvykus į RPL neurochirurgas Jurgis Kyguolis informavo, jog ryte mane operuos. Šeštadienio rytą, ant operacinio stalo mane supo gausus būrys medikų, kurie nuoširdžiai palaikė bei drąsino mane. Ir jau užmigdamas pamačiau tą žmogų, apie kurį buvau nemažai skaitęs ir kuris turėjo mane operuoti -  RPL Invazinės radiologijos skyriaus vedėją dr. Andrių Pranculį. Bet labai trumpai – pasisveikinau ir užmigau.

Atsipeikėjau reanimacijoje, kur mane pasitiko budinčių medikų sveikinimai su antruoju gimtadieniu ir žinoma, mane palaikyti susirinkę brangiausi man žmonės – mama ir žmona. Kad ir apsiblausęs buvau, bet nuotaika buvo puiki.

Atsigavimo po operacijos metu RPL, sulaukiau laibai daug palaikymo, pagalbos ir tiesiog gerų žodžių iš gerb. dr. A. Pranculio (už akių med. personalas jį vadina intervencinės radiologijos Dievu – manau tai tikrai svarbus kolegų pripažinimas), gerb. J. Kiguolio (būtent jis ir rūpinosi, kad aš sėkmingai atsigaučiau po operacijos) ir iš viso RPL medicinos personalo.

Dabar aš gyvas, vaikštau, vairuoju, auginu dukrą, dirbu ir visaip kaip džiaugiuosi gyvenimu. Žinoma, tyrimų dar bus, bet ką aš norėjau pasakyti...

Visa mūsų aplinka tiesiog spiegia kokia bloga medicina, o aš noriu pasakyti AČIŪ medikams. AČIŪ KUL Neurochirurgijos skyriaus gydytojui Vladislavui Bilinskiui-Milkovičiui, AČIŪ KUL Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjui Algimantui Šimkaičiui, AČIŪ RPL Invazinės radiologijos skyriaus vedėjui dr. Andriui Pranculiui, AČIŪ RPL neurochirurgui Jurgiui Kyguoliui, AČIŪ KUL ir RPL vadovams, slaugytojoms ir visiem medikams su kuriais teko bendrauti. AČIŪ, kad JŪS visu pirma žmonės ir elgiatės žmoniškai, AČIŪ, kad JŪS profesionalai ir padėjote man, AČIŪ, kad jūs ir psichologai ir palaikėte mane...

Tad gal mūsų medicinos politika ir nėra pati geriausia Europoje, bet gerų žmonių, dirbančių šioje srityje, tikrai nemažai.

Numatydamas klausimus ir interpretacijas noriu informuoti, jog niekas manęs nereketavo, niekas vokelių nereikalavo.

 

R. R.

© 2013 Viešoji įstaiga Respublikinė Panevėžio ligoninė,

Smėlynės g. 25 LT-35144, Tel. (8 45) 507244, faks (8 45) 501520, info@panevezioligonine.lt, PVM mokėtojo kodas LT913401219.

Duomenys kaupiami ir saugomi LR juridinių asmenų registre. Juridinio asmens kodas 191340120.